Ežiuko klajonės

Vieta: Kulautuva, Lietuva
Laikas: 2006 sausio 26-29d
Veiksmas:

Intro
Yra tokia Jaunimo Tarptautinio Bendradarbiavimo Agentūra (JTBA), kuri atsakinga už Europos Komisijos programą Aktyvus jaunimas (Youth in action) t.y. jos finansuojamus projektus. Pinigėlių Europos Sąjunga kokybiškiems janimo organizuojamiems projektams tikrai negaili. Tai labai džiugu. Taip pat JTBA atsakinga, kad tie projektai vyktų sklandžiai ir kokybiškai. Todėl rengiami naujokų mokymai papasakoti apie pagrindinius programos kriterijus, finansų tvarkymą ir t.t.

Mokymai
Kadangi mūsų chebrytė pasišovė vykdyti vieną šaunų projektuką, gavome finansavimą, o taip pat ir kvietimą į seminarą “žaliems”. Tai štai mes dviese, su Mingaile, ir išlėkėm. Ten dar kartą pajutau tą nerealų jausmą, kai viskas vyksta pagal neformalųjį ugdymą: programa ideali, ne per daug įtempta, traineriai naudoja labai įvairius metodus, aplinka patogi - pilna skirtingo dydžio pufikų ir gali išsidrėbti, kaip tik nori. Bet esmė, kad jie info pateikia nedaug. Daugiausia užduoda gerus klausimus, apie kuriuos dažniausiai net nesusimąstom. Bet štai, padiskutavę atrandame labai daug. Tik paskui iš tų mūsų išsakytų minčių išvedam pvz programos kriterijai. Na, tarkim: per susipažinimo žaidimus, gavome užduotį išsiaiškinti trijų produltų kainas skirtingose miestelio parduotuvėse. Ir taip pat gyventojams padaryti ką nors gera. Gražus komandinis darbas! Tai mes darbų prisigalvojome. O ką daryti, kai parduotuvės jau uždarytos?…tai tų pačių žmonių ir pasiklausėm! Bekalbėdami išsiaiškinome miestelio bėdas, aktualijas. Tai ir buvo vienas iš programos kriterijų - kad savo projektais ne tik sau gėrį padarytumėm, bet įtrauktumėm bendruomenę, padarytumėm gera kitiems. Taip pat išdiskutavome, ko išmoksime ir kaip patobulėsime organizuodami projektą. Štai atsiskleidė ir antrasis kriterijus - mokomasis aspetktas. Ir viskas taip paprasta bei įdomu!
Žinoma, gavome kiek paprastos info apie buhalteriją, taip pat diskutavome, kaip jau savo suplanuotus projektus galime patobulinti.
<img src='http://farm1.static.flickr.com/157/361650824_a67083d5e7.jpg?v=0'>
Bet ne mažiau nerealūs buvo vakarai: iki išnaktų sėdėdavom kur nors, grodavom gitarom, dainuodavom, pasakodavom anekdotus (kartą visai nupušom: 3val anekdotų non-stop…tikrai žiauru). Kelis kartus užėjo noras apdiskutuot egzistencines temas. Tai jamėm viską: nuo psichologijos iki kelionių, nuo sporto iki homoseksualizmo. Super! Didelis tobulėjimas vyko ir būtent tų naktinėjimų metu. Čia dar vienas neformalaus ugdymo privalumas, kad žmonės proceso metu labai susidraugauja, laisvu laiku vistiek dalinasi patirtimi į temą. Dar vienas džiaugsmas, kad atsirado kontaktų, kuriuos palaikau iki šiol, su vienu vaikinuku tęsiam veiklas retkarčiais, o dar kitų pagalba pasikvietėme riterius į vasaros stovyklą!
<img src='http://farm1.static.flickr.com/71/361650821_d6bf355558.jpg?v=0' width='512' height='384'>
Nerealu, kad gavome didelę viso seminaro atsakaitą: nuo smulkaus veiksmo iki naudotų metodų aprašymų, taip pat visa teorinė medžiaga: jaunimo neformalus ugdymas, vadovavimo stiliai, komandos procesai, aktyvaus dalyvavimo lygmenys ir t.t. Skamba gal kiek egzotiškai bet viskas be galo įdomu ir naudinga ir tikrai ne taip jau baisiai sudėtinga!

Fotkių albumas
<div style=”text-align:center;width:194px;font-family:arial,sans-serif;font-size:83%”><div style=”height:194px;background:url(http://picasaweb.google.com/f/img/transparent_album_background.gif) no-repeat left”><a href=”http://picasaweb.google.com/EziukasSuKedais/Kulautuva”><img src=”http://lh5.google.com/image/EziukasSuKedais/Ra-SEOUapGE/AAAAAAAAAKw/wzjz9V0JoXA/s160-c/Kulautuva.jpg” width=”160″ height=”160″ style=”border:none;padding:0px;margin-top:16px;”></a></div><a href=”http://picasaweb.google.com/EziukasSuKedais/Kulautuva”><div style=”color:#4D4D4D;font-weight:bold;text-decoration:none;”>Kulautuva</div></a><div style=”color:#808080″></div></div>

Vieta: Vilnius, Lietuva
Laikas: 2005 lapkričio 15-20d
Veiksmas:

Trečioji diena - keionės po mokyklas. Kadangi projekto esmė - tyrimas, tai pirmiausia visus dalyvius suskirstę grupelėmis (jų viso api epie 50), pasiėmėm į savo mokyklas. Maniškėje vizitas buvo tiesiog tragedija. Turėjau garbės mokytis Šv. Kristoforo vidurinėje. Tai žinokite, jaučiaus lyg mokyklos administracija darytų man didžiausią paslaugą, priimdama užsieniečius. Garbiosios pavaduotojos, direktorės ir kt aktyvistės ryškiai net nepagauna jauno žmogaus iniciatyvumo esmės, noro pažinti kiek daugiau, nei per pamokas dėstoma. <img src='http://farm1.static.flickr.com/140/360853601_c696e8af8f.jpg?v=0'>
Žodž, jei kada turėsite progą leisti savo vaiką į šią mokyklą ir norėsite, kad jis augtų kaip asmenybė, proga nepasinaudokite. Na, papasakojojo mokinių taryba apie mūsų parlamento veikimą (arba apie tai, kaip jis turėtų veikti…), šiaip pasibendravom ir dingom. Po pietų lėkėm į Trakus. Pirmiausia aplankėme Trakų gimnaziją. Visai jauki vietelė, gražiai prisistatė, papasakojo apie savo pralamentą, veiklas, būrelius ir t. t. Ekskursija po pilį, kibinų paskanavimas ir namo! Žinoma, kaip ir kiekvieną vakarą - geras vakarėlis.
Ketvirtoji dienelė - linksmybės. Kas norėjo pasišopinti, lėkė į Europą ir Akropolį. Visi kiti - į ekskursiją po miestą. Labai maloniai pasivaikščiojom, pasišnekėjom apie gyvenimą, pabandėm prisiminti istorijos žinias…po pietų kelios diskusijos, o vakare - Oskarų įteikimo ceremonija. Su persirenginėjimo žaidimais, dainavimo konkursais, nominacijomis (hm, prizas tai labai gražus - kaspinėliu papuoštas Euro alaus butelis - argi ne šaunu?). Nerealiai prisidūkom + eilinį kartą turėjau galimybę pasibūti dėmesio centre (o tai aš dievinu!). Viską vainikavo tradiciniu tapęs berniukų striptizas…
Paskuitinė diena - paskutinės diskusijos, aptarimai, prisiminėm ir įsivertinom pačius mainus. Buvo nerealiai malonu iš žmonių gauti grįžtamąjį ryšį.
<img src='http://farm1.static.flickr.com/154/360875660_cbf3e415f3.jpg?v=0'>
Taip, kad, vaikai, jei kada dalyvausite renginyje ir turėsite galimybę pasišnekėti su organizatoriais, būtinai pasakykite komentarus (t'skant suteikite feedback'ą) - ir ne tik nenatūraliai girkite. Tiesiai šviesiai išsakykite, kas patiko ir kas ne. Teigiama info bus savimeilės paglostymui, o kritika padės ateity tobulėti ir daryti mažiau klaidų (juk visi mokomės).
Tai štai, sužinojom pagrindines kladias. Viena iš didžiausių - per didelis buvimas savoje chebroje ir mažas dėmesys dalyviamas. Ma, tikrai, mes vieni nuo kitų kaifuojam. Tai kaip daba atsiskirti ir su dalyviais būti. Bet per laiką + kituose projektuose padalyvavę ir pamatę, kaip nefaina, kai organizatoriai ignoruoja, susitvarkėm. Per kitus projektus ta problema vis mažėjo. Bet apie tai vėliau.
Na, ir galų gale visi išsiskirstė. Nzn, kažkaip su niekuo labai nesusidraugavau, tai kaip ir gan vienodai tas išsiskirstymas vyko. Bye bye, till next time, good luck ir t. t. Bet čia ne visiem taip. Mūsų mergička taip susidraugavo su vienu vaikinuku iš UK, kad virkavo visą dieną, o paskui gal mėnesį kaip nesava buvo, tūsuose nedalyvavo normaliai ir išvis. Žodžiu, tikrai didelis ryšys tarp žmogiukų turėjo atsirasti. Tikrai nerealiai gražu…
<img src='http://farm1.static.flickr.com/161/360853606_14999ea58d.jpg?v=0'>
Beje, šių mainų metu įvyko labai svarbus dalykas: italiukas Renzo pasiūlė mums prisijungti prie tarptautinės organizacijos AEGEE. Labai labai ačiū jam, nes dabar mums atsivėrė labai didelės galimybės, daugybė kelionių, nuotykių ir pažinčių. Gyvenimas verda! Ne už ilgo įdėsiu šiokios tokios info ir apie pačią AEGEE-Vilnius!

Renzo iš AEGEE-Trevizo (po kaire) :
<img src='http://farm1.static.flickr.com/141/360858314_c2e072899c.jpg?v=0'>

Taip pat apturėjom pirmą savo konfliktą dėl kultūrų skirtumo. Kadangi chebra mėgstanti ryte pamiegoti, tai rytinės sesijos nuolat prasidėdavo vėliau, nei planuota. Tačiau viso projekto organizatorius (vokiečio) buvo labai tuo nepatenkintas ir net iš viso to gavosi konfliktas, kodėl laiku atėję žmonės turi laukti vėluojančių ir nieko neveikti. Na, o mūsų požiūris kiek kitas - programa daroma ne laikrodžiui, o žmonėms. Tad jei pusė chebros nesusirenka, reiškia laukiam.

Siūlau padiskutuoti: kaip griežtai panašiuose renginiuose turėtų būti laikomasi grafiko?

Nuotraukų albumas
<div style=”text-align:center;width:194px;font-family:arial,sans-serif;font-size:83%”><div style=”height:194px;background:url(http://picasaweb.google.com/f/img/transparent_album_background.gif) no-repeat left”><a href=”http://picasaweb.google.com/EziukasSuKedais/EPIInLT”><img src=”http://lh5.google.com/image/EziukasSuKedais/RagiB-UaorE/AAAAAAAAAGk/dIS2MYMa8D0/s160-c/EPIInLT.jpg” width=”160″ height=”160″ style=”border:none;padding:0px;margin-top:16px;”></a></div><a href=”http://picasaweb.google.com/EziukasSuKedais/EPIInLT”><div style=”color:#4D4D4D;font-weight:bold;text-decoration:none;”>EPI in LT</div></a><div style=”color:#808080″></div></div>

Vieta: Vilnius, Lietuva
Laikas: 2005 lapkričio 15-20d
Veiksmas:

<img src='http://farm1.static.flickr.com/137/359503051_665304a8b8.jpg?v=0'>
Gyvenome tikrai šauniame Sporto viešbutyje Antakalny. Ryte po truputį pradėjo rinktis chebra. Žinoma, nuotykiai prasidėjo iškart: viena austrė pametė pasą (ar tai jis nebegaliojo ar koks velnias…net nebepamenu, kokie ten nesklandumai). Bet kažkaip iki Vilniaus atskrido. Tai šiek tiek nervų suėdė, kol jin su ambasadorium susitvarkė, bet viskas OK – naujas laikinas pasas buvo pagamintas staigiai. Kaip ir priklauso, pradžioje vyko susipažinimo žaidimai, šalių prisistatymai, teambuilding‘ai, ice-braker‘iai ir pan. Na, mes, lietuvaičiai, norėdami gražiai savo chebrą pristatyti, paruošėm galingą prisistatymą, visi kažkaip savaip persirengėm (forsai, fyfos, retro mergičkos, aš ežiuku buvau, verslininkai, gotės ir t.t.). Na, visi, gan energingai pasirodėm. Tada dalyvių eilė. Jų prisistatymai buvo paprastučiai: ant didleių popieriaus lapų papaišė apie savo orgnizacijas, šalį, veiklas. Skirtumas gan didelis, palyginus su mūsų. Moralas: jei nenori traumuoti dalyvių savo hyperaktyvumu nuo pat projekto pradžios, sudaryk lygias galimybes visiems – arba patys <img src='http://farm1.static.flickr.com/152/359503053_a4106acfaa.jpg?v=0'>
susilaikykit, arba praneškit visiems, kad reikės aktyvaus prisistatymo. Nors, tiesą sakant, šią problemą turėjom visų mainų metu: nuolat tūsinomės, demonstravom hyperaktyvumą. Žinoma, tikėjomės iš jų to paties. Deja, dalyviai visgi yra kitoje šalyje, ne savoje aplinkoje, o gal ir šiaip ne tokie aktyvūs…

Antrąją dieną po kelių nedidelių diskuaijų apie jaunimo užimtumą, keliavome į ekskursiją. Vykdėm labai nerealų žaidimuką Rally Tour. Jo esmė, kad dalyviai svetimame mieste turi tam tikras užduotis: surasti tokią vietą, išsiaiškinti kažkokį faktą apie miestą ir t.t. Viskas prasidėjo po pietų televizijos bokšte. Nuo ten žmonija turėjo nusigauti iki centro. Ir labai šauniai viskas vyko: žmonių pasiklausinėję išsiaiškino, kuo skiriasi autobusas nuo troleibuso, kaip nuaigauti iki centro, ten irgi pagrindines vietas aplankė, žmonės papasakojo apie patį miestą, o tuo pačiu atlikom vieną iš teminių užduočių – su jaunimu pakalbėjom, ką jie veikia po pamokų, kokie užsiėmimai labiausiai patinka, kaip aktyviai įsitraukia į miesto gyvenimą. Galų gale visi susirinkom Čili kaime ir apturėjom nerealų karaoke vakarą su Mama Rock‘n‘Roll…vėlgi, perisistenėgm mes šiek tiek su savo aktyvumu, ale ką daba, kad dalyviai visai be smarvės…

<object width=”425″ height=”350″><param name=”movie” value=”http://www.youtube.com/v/6oS44n2kjck”></param><embed src=”http://www.youtube.com/v/6oS44n2kjck” type=”application/x-shockwave-flash” width=”600″ height=”350″></embed></object>

 …laukite tęsinio…

Vieta: Vilnius, Lietuva
Laikas: 2005 lapkričio 15-20d
Veiksmas:

Intro
<img src='http://farm1.static.flickr.com/149/358750748_19efd43c68.jpg?v=0' >
EPI - European Participation Investigators. Tai vieno vokiečio, Roeder Carsten vardu, dirbančio su jaunimu, organizuotas projektas, skirtas tirti, kaip mažuose Europos miestuose galima skatinti jaunimo užimtumą, organizuoti įdomias veiklas. Dalyviai iš Lietuvos (Vilnius), Vokietijos (Itzehoe), Austrijos (Vorlaberg), Angliljos (Costwolds) ir Italijos (Graz ir Treviso). Visos šios vietos - nedideli išsivysčiusių šalių miestukai. Tik Vilnius papuolė kaip neypatingai didelis bet ir neypatingai išsivysčiusios šalies miestas…Projekto principas tas, kad per pusantrų metų mainai įvyksta kiekviename iš miestų. Į jį suvažiuoja po kelis narius iš visų kitų dalyvių organizacijų + po lyderį ir tiria, kaip ten vyksta aktyvus jaunimo dalyvavimas (active participation) visuomeninėje veikloje. Pasisemta patirtis, pasidalintos žinios ir pamatyti pavyzdžiai turėtų būti atsivežti į savo miestą ir panaudoti jaunimą dar labiau įtraukti į veiksmą. Šiuos mainus organizavome, kol dar mūsų chebrytė priklausė LVJC Iniciatyvinei grupei (arba, kaip mes šūstrai vadiname: IG [ai-džy])

Organizavimas
Na, visi darbai prasidėjo dar nuo šiokio tokio apšilimo: LVJC mums surengė labai šaunius komandinio darbo apmokymus. Ištisas dvi dienas komanda praleido kartu, žaidėm komandinius žaidimus, gavom šiek tiek teorijos apie komanos vystymosi etapus, lyderystę ir panašius šiam projektui reikalingus dalykus.  Tikrai labai suartėjom, pažinom vienas kitą. Susitymbildinom, t'skant. Ir tada prasidėjo darbas: kaip visada, <img src='http://farm1.static.flickr.com/154/358750734_21ca1fd6cd.jpg?v=0'>
pradžioje didžiulis chaosas, daugybė idėjų, šaukimas vieni ant kitų - tiesiog kaifas!!! Per laiką aprimom, pradėjo viskas į savo vietas dėliotis. Atsirado šioks toks darbų skirstymasis. Nors nerealiausia, kad gal savaitę susitikinėjom kasdien ir beveik nuo ryto iki vakaro intensyviai praplanuodavom…jeckau, koks ten geras laikas buvo…daba net nepamenu, bet manau, jog viską per kokias 3 savaitikes paruošėm. Nors, tiesą sakant, labai daug ko mes nedarėm. Tik programą sudėliojom, o visą techniką brangioji Rasytė (mūsų…hm…kelrodė žvaigždė. arba tiesiog LVJC darbuotoja, kuravusi visą mūsų darbą).

Na, kadangi vienas iš šio blogo tikslų - papasakoti žmonijai apie kitas kultūras, kurias patyriau pats, tai norėčiau papasakoti apie turbūt visiem girdėtą sirtakį - populiariausį graikų šokį. Na, jei kas nežinote, tai jis šokamas sustojus eile (arba ratu), uždėjus rankas ant kaimynų pečių. Sirtakio muzika - greitėjanti. Beje, beveik visi garikų šokiai šokami tokiose eilėse. Šokama sinchroniškai ir tai eilei judant, vingiuojant per aikštę. Eilės priekyje - labiausiai patyręs šokėjas, dažnai rankoje laikantis skepetaitę. Kitas šokių tipas - vyrų solo atlikimas. Tai dažniausiai labai emocingas šokis, kuriame vaizduojami įvairūs įvykiai iš jo gyvenimo. Gal jš yra ir daugiau, mačiau tik šiuos. Tai štai, grįžkime prie sirtakio. Šis šokis nėra nacionalinis graikų šokis. Tai 1964m pastatytam filmui Graikas Zorba sukurtas šokis. Sakoma, kad būtent jis padėjo išsikapstyti Graikijai iš ekonominės krizės, kai apie šokį sužinoję turistai, patraukė ten jo išmokti ir papramogauti. Iki šiol pagrindinės Graikijos pajamos yra gaunamos iš turizmo. O pats sirtakis yra sukurtas pagal tautinį graikų šokį Hasapiko, kurį turėjau džiaugsmo ten išmokti. Tikrai nelengvas šokis. Sirtakis - vieni pumpurėliai su juo palyginus.
<img src='http://www.vhs.wiener-neustadt.at/Bilder_vom_Fest/Syrtaki007.jpg' width='256' height='192'> <img src='http://www.foxmovies.com.au/content/fox_films/121/images/Zorba_DVDflat.jpg'>

Štai, kaip šokamas tikrasis Hassapiko:
<object width=”425″ height=”350″><param name=”movie” value=”http://www.youtube.com/v/4JlQdkBbxnI” algin='left'></param><param name=”wmode” value=”transparent”></param><embed src=”http://www.youtube.com/v/4JlQdkBbxnI” type=”application/x-shockwave-flash” width=”600″ height=”350″ algin='left'></embed></object>

Sirtakis (ištrauka iš spektaklio Zorba the Greek) [ne iš mainų]:
<center><object width=”425″ height=”350″><param name=”movie” value=”http://www.youtube.com/v/zh_3xKqphWE”></param><param name=”wmode” value=”transparent”></param><embed src=”http://www.youtube.com/v/zh_3xKqphWE” type=”application/x-shockwave-flash” wmode=”transparent” width=”425″ height=”350″></embed></object></center>

Palyginimui: supaprastintas turkų šokis:
(šitą prasišokęs kaip po geros treniruotės jaučiaus)
<center><object width=”425″ height=”350″><param name=”movie” value=”http://www.youtube.com/v/SdpP-Now6eg”></param><embed src=”http://www.youtube.com/v/SdpP-Now6eg” type=”application/x-shockwave-flash” width=”600″ height=”350″></embed></object></center>

Vieta: Hersonissos, Kreta, Graikija
Laikas: 2005 rugsėjo 22-29d
Veiksmas:

Intro
<img src='http://lh5.google.com/image/EziukasSuKedais/Raax5OUaoXI/AAAAAAAAABY/qkBo5Nno3cc/DSC00663.JPG?imgmax=288' align='right' > Nereali gamta, karštis, baseinas ir daug maisto - va, kur poilsiniai jaunimo mainai Graikijoje! Programa  skurdi (vos kelios, bet ir tai nenusisekusios diskusijos), vienas renginys pabaigoje. Beje, nepaminėjau gal svarbiausio: įdomi kultūrinė patirtis. Jos buvo daug! Tad, nepaisant to, kad nebuvo tikėtosios programos, mainai buvo tikrai nerealūs, pilni įspūdžių ir nuotykių.
Mainų esmė - renginys vietos visuomenei, kurio metu parodomi įvairių Europos šalių tautiniai šokiai. Čia irgi variau su chebryte iš “Austėjos draugų”

Pradėjome ruoštis lygiai prieš mėnesį - reikėjo parengti 20min tautinių šokių demonstraciją. O tai tikrai nemažai! Kadangi iš visų mūsų 12 vykstančių tik 2 buvo šokantys (visi kiti šokę minimaliai arba išvis nesimokę šio dalyko), tai jie mums programą kūrė, jie ir mokė. Na, realiai tai tik vienas. Bet tikrai labai šaunų mokytoją turėjom. Dirbom daug: kasdien po 2val (o man tai 12 klasė + iškart po pamokų lėkdavau į darbą). Savaitgaliais po 4val ar daugiau. Bet darėm ir padarėm! Paruošėm tikrai smagų pasirodymą, sumestą iš daugelio skirtingų tautinių šokių.

Kelionė
Kadangi iš Vilniaus tiesioginių skrydžių į Kretą nėra, tai pirmiausiai su autobusu nuvažiavom iki Varšuvos, o iš jos skridome į galutinį tikslą. Tačiau Varšuvoje teko pasibūti visą dieną. Labai maloniai nustebino kylantis miestas: daugybė dangoraižių, modernios formos. Tikras didmiestis! Ir labai jaukus senamiestis. Patiko man tas miestas - džiaugiuos, kad dažnai ten nuvykstu. Tik labai sunkiai susiradome vietą, kur galėtumem už normalią kainą pavalgyti - arba restoranai, arba visiškos skylės…Dar aplankėm lyderės (kiekvienuose mainuose keliauja bent po vieną patyrusį žmogų, kuris dažniausiai būna ir prie mainų programos prisidėjęs) pažįstamą - restorano savininką, su kuriuo ji kažkokioje kelionėje susioažino. Tada atrodė “wow, draugai kitoje šalyje….”. Dabar jau kažkaip natūralu - valstybių sienos tirpsta. Paskui pagaliau nusigavom iki oro uosto (irgi, beje, labai nerealiai sutvarkyto - nepalyginsi su mūsų Vilniaus dėžute). Ir štai, mes jau lėktuve…pora valandėlių ir pasimato šviečianti sala - Kreta…

<img src='http://lh4.google.com/image/EziukasSuKedais/RaayM-UaoYI/AAAAAAAAABg/YvfL2RmTfOw/DSC00711.JPG?imgmax=288' align='left' > Mainai
Paaiškėjo, kad visi dalyviai (lenkai, turkai, vengrai, rumunai, bulgarai) - profesionalūs šokėjai. Lenkai jau 15 metų kasdien po kelias valandas šoka…o mes, jaunimėlis, pastrakaliosim ir viskas?..Bet už tai mes angliškai šnekėjom, ko nelabai galėjom pasakyt apie beveik visus dalyvius ir net organizatorius. Taip, graikai išvis labai sunkiai šneka angliškai. Bet nieko, kažkaip susišnekėdavom. Kaip ir priklauso, viskas prasidėjo nuo susipažinimo žadidimų, ice-braker'ių ir pan. Bet jau jie buvo nenusisekę. Per visą laiką buvo padaryti vos keli užsiėmimai ar diskusijos, bet dėl kalbos problemų diskusijos pagrinde vykdavo tarp saviškių. Kitas dalykas - šokėjams tikrai ne pats aktualiausias dalykas tas neformalus ugdymas ar aktyvus pilietiškumas. Na…jiem gi šokt smagu. O ir daro tai gerokai geriau už mus. Na, ok, buvo viena įdomi sesija - organizatoriai papasakojo apie Kretos istoriją, Europos vardo atsiradimo mitą, paskui visi demonstravomės savo tautinius rūbus, pasipasakojom trumpai apie juos. Ir viskas. Kita kultūrinė, bet jau ne tokia rimta dalis - trapkultūrinis vakaras. Tai irgi yra tradicija, kad per mainus visos šalys atsiveža nacionalinio maisto, gėrimų, suvenyrų, savo vėliavas. Šįkart buvo nemažai ir skysčių su laipsniukais (ne visada jų būna - visgi jaunimo mainai, čia jau nuo organizatoriaus priklauso). Na, bet šįkart aš vienintėlis nepilnametis tarp visų buvau, tai niekam ten niekas nebuvo įdomu. O turkai, beje, labai nerealią tuoktuvių ceremoniją pademonstravo. Su žaidimais, visų dalyvių pažymėjimu ir t.t. Vakarais dažniausiai važiuodavom į Hersonissos uostą (gyvenome šalia jo, bet netoli - kažkada parėjom, kai tingėjom laukti autobuso). Ten visame mieste nei vieno klubo. Išskyrus vieną gatvę. Iš vienos jos pusės - uostas, o iš kitos - klubai. Klubai, klubeliai, barai, kavinės etc etc etc - gal milijonas! Dauguma jų vos kelių kvadratinių metrų ploto, nėra kur pajudėti, bet visur sausakimša žmonių, visi linksminasi. Daugybė šviesų, garsų, kvapų…O savininkai-vadybininkai-barmenai (dažniausiai viskas viename) vistiek lauke stovi, užkabinėja praeivius ir siūlo pas juo užeiti. Ir visur šviesos, muzika, linksmybės. Hersonissos veža!
Šiaip dienas leidome prie baseino besidegindami (kiek neįdegiau per vasarą, tai atsiėmiau per tą savaitę), laukdavom pietų/pavakarių/vakarienės ir kartais išeidavom pasivaikščioti. O valgyti ten, beje, duodavo bilekiek, kiek suvalgai ir tikrai labai skaniai. Ir dar vyno bei gan tragiško alaus vakarais. Ir viskas nemokamai! Tai kažkurį vakarą net iš restorano neišėję prisilinksminom gerokai. O šiaip, kaip ir įprasta, žmonija prisivežusi skaniausių savo šalies gėrimėlių. Tada paragavau lenkiškos Žubruvkos (mes irgi turime kažką panašaus - stumbrinę, bet kažkaip ne tas pats). Džiaugiuos, kad lenkai jos visada visur atsiveža! Beje, įdomus dalykas - kiek kur nors nuvažiuoju, visada geriausiai su lenkais einasi bendrauti. Gal kad kaimynai…Aj, dar kelis kartus turėjome progą parepetuoti. Ale kas baisiausia, kai nuvažiavom, teko kelias valandas laukti, kol pabaigs repetuori graikai. Tiksliau graikiukai. Jie ten kelis šokelius pademonstravo. Tačiau mums, belaukiant savo eilės, teko ilgokai palaukti baisiam karšty, be pavėsio, su keliais lašais vandens….
Galų gale atėjo priešpaskutinė, renginio, diena. Lietuvaitės panos išsidažė nesveikai ryškiai (mat nuo scenos nesimatys), prasirepetavom dar ir į žygį! Gal kelias smulias klaideles padarėm, bet ką jau ten…Žinoma, visi likę pasirodymai daug techniškesni, lekų polonezas tiesiog tobulas, o sumodernintas turkų šokis su tokia galia! Su tokia energija! Ten kažkas nerealaus!!!
Po visko - prabangi vakarienė.
Paskutinę dieną nusprendėme papramogauti - išsinuomojom mašiniukus (visai papigiai gavosi, už 2 Fiatukus 10 žmonių maždaug po 10 eurų sumokėjom visai dienai su benzinu ir draudimu) ir pasibastėm po Kretą. Žinoma, iškart į kalnus patraukėm. O kalnai yra grožis! Nerealus grožis!!! Tik kad kai prasidėjo serpantinai, buvo linksmiausia važiout. Aš sėdėjau keleivio vietoje, tai pažiūrėjęs pro langą, matydavau, kaip beveik vienoje plokštumoje su durelėmis leidžiasi šlaitas. Nerealus extreemas! Visą dieną mes ten prasibastėm beieškodami Dzeuso uolos (kur, pagal mitą, jį Rėja pagimdė). Žemėlapiai neaiškūs, keliukai dar neaiškesni. Bet šiaip ne taip radom.
Beje, begrįždami padarėm avariją. Ten gi niekas pagal taisykles nevažinėja. Ir, kas keisčiausia, avaringumas mažesnis, nei pas mus (čia apskritai, tose šalyse, kur žmonės daugiau ne ženklais, o nuotaika kelyje vadovaujasi, kas dažniausiai pas pietiečius būna). Rimtai, kai mus autobusas veždavo į miestą, tai greičiai nerealūs, plyta jam negalioja, kelio juostos tuo labiau. Šviesoforo nei vieno nemačiau - ryškiai niekas ir taip jų neklausytų. (Žinoma, ne visur ten taip, Hersonissos tiesiog nedidelis miestelis). Nusprendėm, kad ir mes pagal nuotaiką pavažinėsim. Vistiek aplink nei vienos mašinos. Ir deja…pervažiuojant vieną kaimelį, nepastebėjom iš už posukio atlekiančio džipo. Irgi nuomoto. Kadangi jis buvo plastmasinis, tai subyrėjo. O mūsų skardinis Fiatukas susilankstė. Na ką, mes įpratę, kad judinti mašinų iš autoįvykio vietos negalima ir laukėm policijos. Gal už valandos atvažiavę kaip į paskutinius *** pažiūrėjo ir liepė kuo greičiau patraukti automobilius - gi eismui trukdom! Žodž, gerai, kad turėjom naglą mergičką, kuri net ir su angliškai nešnekančiais policinkais suderino viską ir kalti liko džipą nuomoję danai. O visas taisymo išlaidas padengė draudimas. Beje! Šis galiojo tik ant asfaltuoto kelio. Taip kad jei būtumėm nusivertę ten kur nors kalnuose, niekas ne euro nebūtų sumokėję mūsų šeimoms, netekusioms vaikų! Gerai, kad tą sužinojom tik grįžę….

Pabaiga
Grįžtant teko pernakvoti oro uoste. Tikrai labai įdomi patirtis. O ten, pasirodo, visai saugu! Įsitaisėme ramioje vietelėje, apsaugos kamerų aplink pakankamai, ramu, tylu…

Tiesą sakant, šio projekto metu susidariau stereotipą, kad pietiečiai rimtų renginių organizuoti. Nes nuolat vyko vėlavimai, nuolat kas nors ko nors nesuprasdavo ir išvis ten nieko nevyko. Tačiau, žinokit, vaikai, stereotipai - blogis. Kartais jie susiformuoja labai klaidingi! Apie juos kitose klajonėse papasakosiu.
Bet esmė tame, kad per tą savaitę įdegiau, pailsėjau, vėl pamačiau kalnus. Taip kad viskas super-duper! Tik labai nesmagu buvo grįžti iš saulėtosios Kretos į vėjuotą ir šlapią Lietuvą…tačiau aš ją vistiek labai myliu!

Truputis graikišų linksmybių:
<center><object width=”425″ height=”350″><param name=”movie” value=”http://www.youtube.com/v/QAdyKbtqCLI”></param><embed src=”http://www.youtube.com/v/QAdyKbtqCLI” type=”application/x-shockwave-flash” width=”600″ height=”350″></embed></object></center>



Nuotraukos (pilnas albumas)
<div style=”text-align:center;width:194px;font-family:arial,sans-serif;font-size:83%”><div style=”height:194px;background:url(http://picasaweb.google.com/f/img/transparent_album_background.gif) no-repeat left”><a href=”http://picasaweb.google.com/EziukasSuKedais/Kreta”><img src=”http://lh4.google.com/image/EziukasSuKedais/RaawWOUaoTE/AAAAAAAAAEU/7MKtalUv9kA/s160-c/Kreta.jpg” width=”160″ height=”160″ style=”border:none;padding:0px;margin-top:16px;”></a></div><a href=”http://picasaweb.google.com/EziukasSuKedais/Kreta”><div style=”color:#4D4D4D;font-weight:bold;text-decoration:none;”>Kreta</div></a><div style=”color:#808080″></div></div>

Vieta: Wroclaw, Lenkija
Laikas: 2005 vasario 2-12
Veiksmas:

Mainų tema - žmogaus teisės Šekspyro kūryboje. Pirmą kartą mano reakcija irgi buvo: “kąąąą???”. Bet apie viską iš eilės. Esmė tame, kad tai mano pirmi jaunimo mainai, pirma savarankiška kelionė į užsienį. Keliavom mes 6 (jei atmintis neapgauna) organizacijos “Austėjos draugai” nariai. Svarbu, kad viena iš keliaujančiųjų jau turėjo patirties panašiuose dalykuose. Nors nuotykių vistiek pasitaikė nemažai. Linksmiausias - vos atvykus į Varšuvą. Iš jos turėjome traukiniu nukeliauti iki Vroclavo. Tačiau kasininkė (autobusų stoty jos kita kalba, be lenkų, sunkiai šneka) mum pardavė autobuso bilietą (kuris, beje, išvyksta lygiai tokiu pat metu, kaip ir traukinys į tą patį Vroclavą!). Pralaukę tas ilgas valandas, nuėjome iki traukinių stoties (jos abi šalia) ir ieškomės traukinio. Tai gerai, kad nekaip sekėsi ir pasiklausėm moteriškės, kuris gi tas mūsų traukinys. Tai pamačiusi bilietą nusijuokė ir pasakė, kad visgi ne ten pataikėm. Ką gi, turėjom apie 2min su visais lagaminais nulėkt iki autobuso. Spėjom. Bet adrenalino daug buvo. <img src='http://26konferencja.giodo.gov.pl/img/starowka.jpg' align='right'>
Atvykus įspūdžiai dideli: gražus namas, kambariuose visi iš skirtingų šalių gyvenam…o kaip skaniai maitina! Žinoma, didžiausia trauma - kalba. Visgi nepratęs aš angliškai kalbėt tada buvau - tik mokykloje šiek tiek. Bet per pusantros dienos persilaužiau ir tratėjau kaip lietuviškai beveik. Keisčiausia, kad daugiausia bėdų buvo su bendravimu su britais. Net graikus, kurie vos vos prašnekėjo angliškai, supratau. O britų toks akcentas, kad vos vos pavyksta atpažinti, kad tai ta pati kalba, kurią 11us metus mokaus! Veiklos pačios įvairiausios: diskusijos, debatai, pristatymai, vaidinimai, piešimai. Žodžiu, naudojom visas įmanoma raiškos priemones. Ir tikrai, Šekspyro kūriniuose labai daug apie žmogaus teises kalbama: ar teisingai buvo pasielgta su Romeo, kai jis buvo išvarytas iš Veronos be paskutinio teismo? Ar teisingai pasielgė karalius Lyras savo jauniausiajai dukrai palikdamas mažiausiai žemės? O paskui sekdavo diskusijos apie šių dienų problemas: pvz, ar reikia teisti teroristus? Tikrai viskas buvo be galo įdomu. Taip pat ten pirmą kartą pajutau tą malonumą stovėti prieš žmones, pasakoti tai, kas jiem įdomu - pajutau dėmesio skonį. Taip pat realiai pajutau, kas tas neformalus ugdymas (šiuo atveju tai buvo išdiskutuotos temos, apie kurias anksčiau net susimąstęs nebuvau).
Atsisveikinant buvo labai liūdna. Su daug kuo labai susidraugavau. Nors nemažai kas sakė, kad pirmieji jaunimo mainai blogiausi būna, bet jau turėdamas gan ilgą stažą galiu pasakyti: šie, nors ir pirmieji, buvo geriausi: pirmą kartą išlėkiau į projektą, papietavau prie vieno stalo kartu su britais, lenkais, graikais ir dar net nepamenu kuo, kaifavau nuo kiekvienos akimirkos. Jei ne šie mainai, gal dabar nebūčiau tuo, kuo esu.

Jaunimo mainai - gėris!